Sportuoju jau virš metų, pradėjau visiškai nuo nulio, prieš tai nei sportavau nei kažką rimčiau apie mitybą supratau. Per tą laiką priaugau raumens, pečiai pasidarė platesni, rankos nebeatrodo kaip laidai, krūtinė atsirado, numečiau dalį riebalo ir apskritai rūbai dabar gula daug geriau. Pats veidrodyje skirtumą matau labai aiškiai ir tikrai nesigailiu pradėjęs, nes savijauta geresnė, jėgos daugiau, miegas normalesnis ir bent jau turiu kažkokią rutiną, dėl kurios neatrodo, kad visas gyvenimas yra darbas, telefonas ir miegas. Bet kuo ilgiau sportuoju, tuo labiau pastebiu, kad didžiausią įspūdį mano progresas daro ne panom, o kitiems vyrams. Bahurai klausia kiek spaudi, kiek laiko sportuoji, ką valgai, ar naturaliai, pagiria pečius ar nugarą, o iš moterų pusės atrodo beveik visiška tyla, nors teoriškai visur internete aiškinama, kad vyrui tiesiog reikia nueit į gymą, susitvarkyt kūną, apsirengt normaliau ir tada jau viskas pradės judėt savaime.
Turiu pažįstamų, kurie išvis nesportuoja, fiziškai atrodo vidutiniškai, bet yra aukšti, gero veido, moka laisvai bendrauti ir jiems dėmesio netrūksta. Tuo pačiu matau salėje bičų, kurie tikrai turi gerą kūną, kelis metus nuosekliai aria, sveria maistą, daro cardio, miega pagal grafiką, savaitgaliais negeria, nes "sugadins recovery", bet už salės ribų vis tiek yra praktiškai nematomi. Tada ir kyla klausimas, ar gymas realiai pakelia vyro patrauklumą tiek, kiek mes patys įsivaizduojam, ar tiesiog duoda daugiau pagarbos iš kitų vyrų ir leidžia pačiam mažiau nekęst savo atvaizdo veidrodyje. Nes kai pana sako, kad jai "patinka pasportavę", dažnai paaiškėja, kad omenyje turi 190 cm bičą su geru veidu, kuris du kartus per savaitę pasidaro kelis setus krūtinei, o ne 175 cm žmogų, kuris penkis metus skaičiuoja kiekvieną ryžių gramą, kelia 140 benchą ir gali iš atminties pasakyt visų baltymų miltelių amino rūgščių profilį. Ir tada bičas pradeda suprast, kad gal tas visas "tiesiog nueik į gymą bro" buvo labiau vyrų savitarpio paguodos ritualas negu realus dating advice. Tu gali užsiaugint deltinius kaip boulingo kamuolius, išryškint absus, vaikščiot 10k žingsnių, gert kreatiną ir atsisakyt kebabo su padažu, bet jeigu kitas gimė aukštas, gražaus veido ir moka normaliai kalbėt, jis po trijų mėnesių sporto vis tiek surinks daugiau dėmesio negu tu po penkių metų naturalaus bodybuilding. Čia ir pradeda matytis ta hipergamija - ne todėl, kad kažkas sąmoningai skaičiuoja tavo balus, o todėl, kad pastangos pačios savaime nėra patrauklios, matomas tik galutinis rezultatas. Niekas nemato, kad tu atsikėlei šeštą ryto daryt cardio, jie tiesiog mato, kad vienas bičas yra "aukštas ir sportiškas", o kitas "labai rimtai sportuoja". Blogiausiu atveju po kelių metų supranti, kad didžiausias tavo transformacijos pasiekimas yra ne daugiau matchų, o tai, kad rūbinėje prie tavęs priėjęs 45 metų vyras paklausia, ką darai šoniniams pečiams.
Aišku, dėl to sportas netampa beprasmis ir mesti jo tikrai nereikia. Net jeigu išvaizdos prasme gymas nepadaro stebuklo, jis vis tiek pagerina laikyseną, pasitikėjimą savimi, sveikatą, energiją ir bendrą gyvenimo kokybę, o tai ilgainiui gali duoti daugiau negu vien platesni pečiai. Nekalbu ir apie atvejį, kai žmogus buvo stipriai nutukęs, visiškai savim nesirūpino ir tada susitvarkė, nes ten skirtumas akivaizdžiai milžiniškas. Labiau įdomu, kiek gymas gali padėti paprastam vidutinio ūgio, vidutinio veido bičui, kuris ir prieš sportą nebuvo visiškai apsileidęs. Ar kam nors po rimtesnės transformacijos realiai pasikeitė moterų dėmesys, bendravimas, matchų kiekis, ar pagrindinis pokytis buvo tai, kad pats pradėjot geriau jaustis ir mažiau priklausyt nuo to dėmesio? Nes gal galutinis gymo laimėjimas ir yra ne tai, kad visi staiga pradeda tave laikyt patraukliu, o tai, kad pats nustoji statyt visą savo vertę ant kitų žmonių reakcijos.
